Rožinė princesė Juodojoje Karalystėje

Nuosirdziai sakau - veeeeza :D

Darausi priklausoma nuo sitos istorijos

Li rašo:Darausi priklausoma nuo sitos istorijos

Tikrai itraukia... Norisi dar, dar ir daaar

Thank you!
Surprise - kelios dainos, man asmeniškai susįjusios su šia istorija.(:

ypatingai susįjusi su Paulės gyvenimu. Rašydama nuolat jos klausiausi.


Beveik oficiali Impelerių daina.



8 skyrius

Langai apšerkšnyja nuo ankstyvo šaltuko ir pasidengia nuostabiais ornamentais. Menininkus tokie reiškiniai įkvepia darbams, paprastiems žmonėms leidžia akimirkai pamiršti visus rūpesčius. Žmonių, kurie pasiklydo gyvenime, tokie dalykai nejaudina.
- Užsičiaupk, - sunkiai alsuoja Paulė, jai vos ne vos pavyksta išspausti žodžius iš perštinčios gerklės, - Patylėk, suski tu.
- Aš galiu tylėti, Paule, - vis dar saldžiai kalba Donatas ir vis dar stipriai spaudžia merginos riešą, taip norėdamas sustiprinti savo žodžių galią, - Bet tavo siela netylės. Tie prisiminimai ir skausmas lydės tave visą gyvenimą.
Vaikinas paleidžia Paulės ranką ir atsitraukia. Jis abejingu žvilgsniu stebi, kaip mergina parkrinta ant kelių ir pravirksta. Skausmas išsiveržia kartu su sūriomis ašaromis. Donatui tai nekelia jokių emocijų. Na nebent vidinį jaudulį, matant kaip vos keliais, tinkamai parinktais žodžiais galima palaužti žmogų. Viso šito jis išmoko vaikų namuose, ten kur negaliojo jokios gražaus ir tvarkingo pasaulio taisyklės. Gimęs ir augęs neapykantos ir melo apsuptyje, jis net neįsivaizdavo, kad pasaulyje egzistuoja tokie dalykai kaip meilė, laimė ir nuoširdumas.
Paulė jau įkliuvo į apdairiai numegztas pinkles. Dabar Donatui tereikia suvaidinti paskutinį, lemiamą epizodą.
- Pagalvok apie tai, mažute, - taria jis ir lėtu žingsniu atsitraukia nuo bejėgės merginos.
- Stok, - per nesiliaujantį kūkčiojimą pasigirsta Paulės balsas, - Grįžk čia.
Donatas patenkintas šypteli ir prieina prie klūpančios Paulės. Ši sugriebia jo striukės rankovę ir stipriai trūkteli.
- Tučtuojau duok man jų, - šaižiu ir trūksmingu balsu paliepia.
- Ne, - pasilenkęs jis pažiūri jai į akis, kuriose karaliauja beprotybė, - Pirma pinigai.
Paulė sunkiai belaikančiomis kojomis atsistoja, ranka pasiremdama į įšąlusią žemę. Jos kūnas dreba nuo skausmo ir noro gauti narkotikų... Priemonės nuo visų skausmų ir kančių. Donatas tik viena smegenų dalele gali jausti kokia dabar ji yra pavojinga. Jis visada žino kaip rizikuoja erzindamas narkomanus. Dėl dozės jie gali padaryti viską. Tam jis visada pasiruošęs, už kelnių diržo turi pistoletą.
Tačiau Paulė niekada nebuvo tokia pavojinga, ja manipuliuoti lengva. Ji dar jauna, be to nėra užgrūdinta gyvenimo. Ji silpna, o tokie žmonės Donatui teikia didžiausią malonumą.
Mergina, metusi į jį paklaikusį žvilgsnį, nueina prie paradinių namo durų ir staigiai jas atplėšusi, įsmunka į vidų.
Vaikinas tyliai laukia. Jam nesvarbu ką padarys Paulė ir kaip į jos poelgį reaguos šeima. Čia jau ne jo reikalas. Svarbiausia, kad niekas jos nesulaikytų... Kaip tada pasielgė tas... Tas... Vaikinas, kuriam apibūdinti Donatas nerado žodžių. Iš kur Paulė jį ištraukė? Iki šiol ji neturėjo jokių gynėjų. Tarsi pati aukštesnė jėga jai būtų numačiusi žlugimą pačioje jaunystėje.
Kol Donatas stovi paskendęs savo mintyse, Paulė sugeba tyliai susiveikti vertingų daiktų, kurių namuose pilnos pakampės. Niekas jos nepastebi, nors mergina ir nebando išlikti nepastebėta. Ją veda kančia ir troškimas kuo greičiau jos atsikratyti.
- Štai, - taria ir atkiša Donatui keletą sidabrinių stalo įrankių.
- Šaunuolė, - pagiria jis, - Dabar kartu eisime į lombardą. O tada gausi šitą, - jis nepastebimai iš kišenės ištraukia maišelį pilną baltų miltelių.
Merginos akys sublizga ir ji neįtikėtinu greičiu puola link Donato rankos. Tačiau vaikinas numatęs jos veiksmus, staigiai įkiša ranką atgal į kišenę.
- Ramiau, mergyte, ramiau, - sukikena ir apkabinęs Paulę per pečius, nusiveda.

***

Brėkštantis naujas rytas pažadina Niką. Jis numigo vos kelias valandas, nes namo grįžo tik paryčiui. Tiesiog negalėjo ištverti priekaištingo motinos žvilgsnio, todėl ilgai bastėsi tuščiomis miesto gatvėmis. Vaikinas niekada nesiliovė spėliojęs – ar galėtų gyventi normalų gyvenimą būdamas demonu? Iki šiol nerado atsakymo.
Nikas atsikelia ir greitai nusiprausia. Pirmą kartą jis turi kažkokį tikslą – susirasti Paulę. Išvysti jos liūdną veidą ir patirti juokingai vaikišką pyktį.
Vaikinas išsmunka iš ankšto, vieno kambario buto, stengdamasis nepažadinti motinos. Jis žinojo, kad ji miegos dar ilgai, nes vakar grįžęs rado kelis tuščius degtinės butelius. Nė pats nesuprasdamas kodėl, jis kaltino save. Manė, kad motina būtų kitokia, jei jis būtų geresnis sūnus. Ak, kodėl būtent jam? Kodėl lemtis pasirinko jį, o ne ką kitą?
- Šiandien tikrai šalta, - Nikas nugirsta kažkieno ištarta frazę. Jis apsidairo aplink pilną žmonių gatvę ir pajunta kaip ima mausti jo randą, Impelerio žymę.
Iš ugnies sudarytas padaras nejaučia šalčio, todėl striukė vaikinui reikalinga tik tam, kad atrodytų kaip normalus žmogus. O aplinkiniai susisukę į savo paltus ir vis vieną šąla.
Nė negalvodomas, instinktyviai žinodamas kur eiti, Nikas pasuka link Paulės namų. Ji gyvena kitame miesto gale, rajone, kuris visiškai priešingas Niko rajonui. Tai turtingų žmonių kvartalas, kur gatvės apstatytos rūmais ir milžiniškais sodais. Nikas niekaip negali suprasti kodėl mergina, turinti viską ko gali trokšti širdis, yra tokia nelaiminga. Žinoma, Nikas užuodė narkotikus. Prieš tapdamas Impeleriu pats buvo apsuptas narkomanų, nors niekada nebandė nuodyti savęs. Bet kam Paulei to reikia? Nejau tai tik troškimas pasipriešinti tėvams?
Vaikinas sustoja prie Paulės namų vartų ir įkvepia oro. Jis užuodžia. Užuodžia Paulę ir... Jo akys iš nuostabos išsiplečia. Tas prakeiktasis vaikinas, kartu su Paule. Ir jie visai neseniai pro čia praėjo. Vaikino kraujagyslės įsitempia ir įniršęs jis ima bėgti. Bėgti ne žmogišku, o demonišku greičiu. Niekas jam negali sukliudyti, nes jis jaučia, o nuojauta pas Impelerius gana stipri, kad būtent tas kvailys, Donatas, yra visų merginos nelaimių priežastis.
Nikas labai greitai pasiveja Donatą ir Paulę. Pamatęs, kad jie eina lombardo link, jis suvokia kas vyksta. Paulė jam skolinga, tą jis girdėjo tada, kai sekė merginą tupėdamas ant Donato buto palangės. Vadinasi Paulė ištesėjo pažadą ir nėjo pas Donatą. Tai gerai. Bet blogai, kad tas kvailys nesuprato, jog su demonais žaisti nevalia.
Virpėdamas iš įniršio Nikas stebi kaip Donatas palieka Paulę ant šaligatvio, o pats įeina į seną, apipelįjusį pastatą, kuriame įskūręs lombardas. Jis tikisi, kad palikta viena, mergina pabėgs. Tačiau Paulė ramiai stovi vietoje ir nenuleidžia žvilgsnio nuo durų. Ji jo laukia. Bet kodėl?
Nebegalėdamas tverti nežinomybės jis tyliai paliečia merginos petį. Ši krupteli ir atsisuka. Jos veido įskaityti neįmanoma, tik akyse Nikas pastebi nuovargį, kurio dar aną vakarą nebuvo.
- Ką tu čia darai? – gana piktai paklausia jis merginos.
- Ne tavo reikalas, - atšauna ji ir Niką suima juokas nuo to paaugliško pykčio, kurį matė ir vakar. Tai buvo miela.
- Mano, Paule, - švelniai taria jis, - Todėl verčiau jau pasiaiškink.
- Ką tu vaidini? – vis dar piktai klausia ji ir Nikas pastebi, kad jos balsas prikimęs, tarsi ji būtų verkusi, - Mano angelą sargą?
- Ne, - niūriai nusijuokia vaikinas, nekęsdamas demono, tūnančio jo viduje, - veikiau demoną sargą.

21 Guns atgaivino malonius prisiminimus is praejusiu metu Aciu!

Tau reiketu knyga isleist! Dabar - kankini - po kasniuka, po skyriuka... Sakes kokia itraukianti istorija...

Norisi dar ir dar!

Labai neblogas kūrinys. sutinku su eve. tau tikrai reiktų pabandyti knygą išleist. man, impelerių daina yra kaip tik šita:

Ar tau neatrodo, kad tu sadiste?
Tiek ilgai ir kankinanciai verti mus laukti...

Laukiam, laukiam, laukiam ir vis nesulaukiam tesinio...