Rožinė princesė Juodojoje Karalystėje

Idomu idomu... Tik paskutinis sakinys man keistokai banalus pasirode... Gal net ne banalus, o itartinai pazistamas...

Eve rašo:Idomu idomu... Tik paskutinis sakinys man keistokai banalus pasirode... Gal net ne banalus, o itartinai pazistamas...

taaa prasme like Harry Potter?

Ai rašo:

Eve rašo:Idomu idomu... Tik paskutinis sakinys man keistokai banalus pasirode... Gal net ne banalus, o itartinai pazistamas...

taaa prasme like Harry Potter?

Kaip pirstu i aki...

Labai idomu laukiu dar

Heeyy aš neskaičius Hario;D Todėl nieko čia neprimena:DD Paprastas sakinys ir tiek
Ačiū, kad perskaitėt:}} Daugiau jokių banalių sakinių nebus;D

2 skyrius

Be galvos ir be minčių,
Be problemų ir bėdų,
Pamiršk kas tu esi,
Neprisimink nė vardo,
Nes taip geriau,
Taip paprasčiau.

Parke ant suoliuko sėdi mergina ir su juodu tušinuku ant rankos kažką rašo. Tai eilėraščio posmelis. O ta mergina Paulė. Oras vis labiau šąla, nes artėja vakaras ir merginai styra rankos. Tačiau ji vis tiek nepaliaujamai rašo ir brauko. Rodos jai nesvarbu, kad popierių atstoja delnas. Kai pagaliau lieka patenkinta rezultatu, tyliai perskaito ką parašiusi. Tada atsikvepia ir užverčia galvą į dangų.

Vėlyvas ruduo jau seniai nuspalvinęs medžių lapus. Tik pasnigus, ryškių spalvų lapai įgavo baltą atspalvį. Žmonėms nerūpi nei lapai, nei ruduo, nei mergina sėdinti ant suoliuko. Kuo greičiau temsta, tuo mažiau žmonių praeina pro parką. O ir tie kurie skubiai nužingsniuoja pro šalį, nepažvelgia į Paulę.

Paulė sėdi ir laukia vidurnakčio. Lygiai vidurnaktį ji pakils ir lėtai nueis namų link. Tėvai jau miegos ir netrukdys jai. Taigi ji galės lengvai pavogti kokią nors auksinę mamos grandinėlę... Dėl šito Paulė dar neapsisprendusi. Ar tikrai verta tai daryti? Ar ji nori vėl vogti? Ne, ji nenori. Bet žino, kad vogs.

Kiekvieną kartą būdavo tas pats. Ji sėdėdavo kokiame nors parke ar prekybos centre ir mąstydavo ką daryti. Visada klausdavo savęs tų pačių klausimų... Pagrindinis buvo – kada tai pasibaigs? Dar niekada ji nerado atsakymo. Niekada. Tiesiog ateidavo vidurnaktis ir su pilna galva minčių grįždavo namo. Lyg užkerėta patraukdavo į tėvų kambarį ir pasirausdavo mamos papuošalų dėžutėje ar tėčio piniginėje. Kai jau laikydavo rankoje pinigus ar papuošalą, akimirką sustodavo ir dar kartą susimąstydavo. Atsiminusi mamos ašaras ir siūlomą pagalbą, beveik susilaikydavo nuo pagundos... Bet tada ausyse imdavo skambėti:
- Kokia tu dukra? Vagi iš mūsų! Iš tikrų savo tėvų! Mums gėda, kad tu mūsų vaikas.
Ir pyktis nugalėdavo. Su savo naujuoju grobiu ji tyliai išslinkdavo iš namų ir eidavo pas Donatą. Donatas visada ją priimdavo, jei tik turėdavo kuo susimokėti. Kartais net į savo lovą, jei tik joje dar negulėdavo kokia nors kita mergina. Toks buvo Paulės gyvenimas ir ji jau nebeturėjo valios jį keisti. Tokie dalykai kaip mokykla, kurios ji jau seniausiai nelankė, tebuvo smulkmena. Gyvenime buvo daug didesnių problemų, kurios atrodė neišsprendžiamos.

Kokį šimtąjį kartą mergina nervingai pasižiūri į blausiai šviečiantį telefono ekraną. Be penkiolikos dvylika. Šiek tiek per anksti, bet jei toliau sėdėtų, nušaltų kojas ir rankas. Taigi Paulė atsistoja ir šiek tiek padvejojusi patraukia ilgesniu keliu. Ilgesnis kelias niūresnis, jis eina per didesnius užkaborius, bet ne Paulei to bijoti. Merginai, kuri seniai nebeturi vilties ir nebežino kas yra džiaugsmas. Nusivylusiai asmenybei, nelaukiančiai nei rytojaus, nei kokios kitos dienos.

Kai gatvės žibintai lieka Paulei už nugaros ir ją užgula aklina tamsa, apglėbia lyg seną draugę, mergina atsipalaiduoja. Žino, kad daugiau jokios akys nepasieks jos bereikšmių akių žvilgsnio ir jokių vaikų negasdins tas vilties neturėjimas atsispindintis jos veide. Keista, bet Paulė buvo pastebėjusi, kad vaikai jos veidą ilgai ir įtariai tyrinėja, o tada kažko neradę išsigąsta ir nuleidžia akis. Vadinasi vaikai gali matyti viltį. Gali būti, juk tie maži, vietoje nenustygstantys padarėliai, visada turi vilties. Beveik visi žmonės dėl kažko viliasi, kažko tikisi. O mergina berniukiškai nukirptais plaukais nesitiki, nelaukia ir nesivilia, ji tiesiog egzistuoja ir ta egzistencija, bet kas pasakytų, yra labai apgailėtina.

Tamsoje sušmėžuoja juodi siluetai ir Paulė sekundės dalį pristabdo žingsnį. Ne todėl, kad bijotų, ją tiesiog nustebina, kad kažkas dar vaikšto gatvėmis tokiu metu ir tokioje vietoje. Juodosios žmogystos kurių Paulė suskaičuoja penkias, sustoja, kai ją pamato. Mergina nervingai prisimerkia ir paspartinusi žingsnį priartėja prie penkių siluetų. Ji suvokia, kad tai juodai apsirengę vaikinai su gobtuvais ant galvų. Susidomėjusi juos nužvelgia, bet vis dėl to nusprendžia nepasirodyti pernelyg įžūli, kaip buvo planavusi. Jai einant pro paskutinįjį vaikiną, jis pakelia galvą ir Paulė neatsispiria pagundai bent pabandyti pamatyti paslėptą veidą. Tačiau viskas ką ji išvysta – raudonai švytinčios ir žaižaruojančios akys. Paulės kvėpavimas patankėja, o širdis ima daužytis kaip pašėlusi.

***

Dvyliktą valandą vakaro penki juodai apsirengę vaikinai susitinka tamsioje gatvėje. Tai viena iš retų gatvių mieste, kurios nėra apšviestos žibintais. Gatve nevaikščioja praeiviai, o vieninteliai pastatai - apgriuvę ir seniai nebenaudojami. Tik jie juos naudoja.
- Kada jis ateis? – nervingai paklausia Nikas, jis nemėgsta laukti.
- Kai bus laikas, - paslaptingai atsako aukščiausias vaikinas, - Jis ateina tada, kai to nori, o ne tada, kai tau pabosta laukti.
Nikas nutyli. Jis dar nepažįsta šio pasaulio taisyklių. Apskritrai netroško tapti šio būrio dalimi ir įsivelti į Juodųjų ir Baltųjų žaidimą. Bet niekas jo neklausė. Žaidimas pasirinko jį, o ne jis žaidimą.
- Kažkas artinasi, - sušnypščia vienas iš vaikinų ir jo akys ima žaižaruoti raudona liepsna.
- Ramiai, - tarsteli aukščiausiasis ir visi sutartinai užsigobia gobtuvais.
Jų regėjimas puikus, todėl artėjančią merginą pastebi dar prieš jai juos pamatant. Nikas sulaiko kvapą, nes šiaip jis vengia būti arti žmonių tamsiu paros metu. Tamsa stiprino jo jėgą ir skatino žudyti. Iš pradžių tas jausmas jį gasdindavo, tas troškimas pralieti kraują, sudraskyti bet kokį gyvą padarą į skutelius, bet vėliau apsiprato, suprasdamas, kad pasirinkimo nėra.

Mergina jį nustebina. Ji neišsigasta ir nesulėtina žingsnio, net nesusimąstydama apie galimas pasekmes. Tai rodo arba didelį kvailumą, kuris skatina beatodairišką drąsą arba visiška nusispjovimą į gyvenimą. Merginai priartėjus jis nesusilaiko ir pakelia galvą, kad iš išvaizdos galėtų nustatyti kokia ji yra iš tiesų. Žino, kad taip elgtis draudžiama, bet tai ką jis padarė šiandien klasėje – taip pat buvo draudžiama.

Mergina trumpais plaukais, liesu veidu, įdubusiais skruostais. Vis dėl to ji žavi. Laukinė, nepalaužiama, kitokia. Štai kokį merginos vaizdą susidaro Nikas. Jų akys susitinka ir ji išsigasta. O Nikas pajaučia, kad norėtų sužinoti koks jausmas ją žudyti. Šlykštisi pats savimi už tokias mintis. Pagaliau mergina kur kas greitesniu žingsniu nužingsniuoja į kitą gatvės galą ir dingsta už namo kampo. Visi lengviau atsikvepia, tik ne Nikas. Jis vis dar negali patikėti, kad šis naujas gyvenimas taip pakeitė jo požiūrį į žmones. Seniau ta mergina būtų jam patikusi ir jis būtų ją užkalbinęs. O dabar... Dabar jos kitoniškumas tik paskatina trokšti žudimo. Nenormalu, nerialu, nesveika.
- Neturime daug laiko, - pasigirsta iš šešėlių išnirusios žmogystos balsas, - Eime, reikia daug ką aptarti. Jie vėl čia.

Jau laukiu trecios dalies

Wow...

Pacia geriausia, kokia galiu sugalvot...

Tada jėga:D
Vot einam toliau:}


3 skyrius

Paulei linksta kojos. Jos širdis taip neramiai spurda, kad mergina prideda ranką prie krūtinės, stengdamasi nurimti. Ji net neįsivaizduoja kodėl jaučia tokią nepaaiškinamą baimę, tarsi kažkoks vidinis balsas šnabždėtų, kad gresia pavojus. Ne, baisiau nei pavojus, veikiau mirtis. Taigi bebaimė mergina, kuriai nerūpėjo gyvenimas, išsigando mirties. Likimo ironija, pasakytų garsiausi filosofai, veidmainystė, nutartų Paulės bendraamžiai.

Paulės kojos ją neša namo. Nebeliko minčių apie Donatą, narkotikus, tėvus, vagystę... Tik spėlionės, kas tai buvo? Tos akys... Ar kas tai? Sunku patikėti, bet merginą labai paveikė šis netikėtas įvykis. Anksčiau ji netikėjo magais, burtinikais, alchemikais, ekstrasensais ar panašiomis nesąmonėmis. Tuomet kas per velniava ten buvo? Specialieji efektai? Ne, atrodė per daug įtikinama, realiai tikra ir kraupu.

Mergina sustoja prie namų durų ir net negalvodama jas atsirakina. Anksčiau visada sustodavo ir paspėliodavo ar tėvai vis dar nepakeitė spynos. Tiesa, niekada nebuvo pakeitę.

Keli tylūs žingsniai koridoriumi ir kelios laiptų pakopos. Antras aukštas, nė gyvos dvasios. Paulė pasuka ne ten kur eina visados – į tėvų kambarį. Šį kartą nusliūkina į savo kambarį. Atsidariusi duris kelias akimirkas pastovi tarpdūryje, tarsi tikrindama ar viskas savo vietose. Tada atsigula į lovą.

***

Penki vaikinai nuseka paskui tamsią žmogystą, į vieną iš apgriuvusių pastatų. Nors paprasto praeivio akiai, tenai nėra jokio praėjimo, vaikinai žino kur dėti koją ar pasilenkti, kad galėtum judėti priekin. Galiausiai tarp betono ir plytų atsiveria juodas plyšys. Visi po vieną sulenda į jį. Nikas jau žino, kad vieta kurioje jie atsiduria – niekis. Beorė, belaikė ir apskritai, tuščia erdvė. Lyg plyšys tarp dviejų, žmonių ir kitų padarų, pasaulių. Nikas jos nemėgo, bet tai buvo saugiausia vieta Impeleriams.

Dažniausiai Impelerius vadindavo tiesiog žudikais, kaip kad jų priešininkus Veilarus – angelais. Nikas nuolatos mąstydavo apie savo virtimą žudiku. Jei jam būtų leidę rinktis tarp Impelerių ir Veilarų... Ką jis būtų pasirinkęs? Iš tiesų tarp šių dviejų padarų rūšių nebuvo didelio skirtumo. Ir tie ir tie turėjo žudyti žmones, kad galėtų išgyventi. Veilarai tai darė švelniai, užliūliuodavo žmogų ir tada pasiimdavo jo sielą. Todėl ir buvo praminti angelais, siejami su gražiais dalykais. O Impeleriai troško kraujo ir savo prigimties nebandė slėpti. Jie žudė kraugeriškai, mėgavosi aukos kančiomis.

- Tie prakeikti angelai ateina ir čia, - tamsioji žmogysta nusimeta apsiaustą. Tai aukštas vaikinas su demono veidu, - Jiems neužtenka to, kad atėmė iš mūsų Alembandą. Dabar jie trokšta Žemės.

- Tai vienintelė mums belikusi vieta, - Nikas abejingai stebi pokalbį. Jam iš tiesų nerūpi. Jis labiau mėgsta žmogiškąjį pasaulį nei šį.

- Ir mes ją apginsime. Štai šitas, - demoniškasis vaikinas linkteli Niko pusėn, - išėjo visai neblogas. Ar jau tikrinote jo galias?

- Ne. Bet esame beveik visiškai įsitikinę, kad jis toks pat kaip mes. Na žinoma kur kas žmogiškesnis, bet jėgų jam pakanka, taip pat kaip ir kraujo troškimo. Be to gali keisti pavidalus, kaip ir mes.

Demonas pakreipia galvą į šoną ir žvilgsniu susiranda Niko akis. Nikui pasidaro bloga, kai sutinka ugninį, tiesiog deginantį žvilgsnį. Demoniškasis tai supratęs iššiepia aštrias iltis ir per akimirką jo kūną suryja ugnis. Užsiliepsnojęs pavidalas šiek tiek išskysta, o ant jo nugaros išdygsta juodų plunksnų sparnai.

- Jauti alkį? – grėsmingu balsu paklausia Niko ir iškiša ugninį liežuvį, - Visiškai nežmogišką alkį, ar ne?


***

Ryte Paulė pramerkia sunkius vokus, kai juos paliečia saulės spinduliai. Iš pradžių mergina atsimerkia ir greitai vėl užsimerkia. Ji nepatiki, kad yra namuose. Atsisėda ir žvilgsniu nuseka per savo kambario lentynas. Pajutusi nepaaiškinamą troškimą, atsistoja ir nueina prie rašomojo stalo. Pirštų galiukais paliečia savo penalą ir sąsiuvinius. Viskas taip seniai neliesta, nenaudota. Visų šių daiktų gyvenimas baigėsi anksčiau nei turėjo. Kaip ir Paulės.
Ką aš čia veikiu? – priėjusi prie lango ir pažvelgusi į seniai matytą peizažą, susimąsto Paulė, - Kodėl aš namie? Jos galvoje tokia sumaištis ir kartu ramuma. Saugumas užlieja merginos kūną, vien nuo minties, kad ji namie, kad šalia tėvai... Bet tada atiena kita mintis, visiškai priešinga. Mintis apie tabletę, vieną vienintelę tabletę, kuri gali pakeisti ramumą sumišusią su nežinomybę. Tabletę, kuri guli jos striukės kišenėje.

- Paule? – mergina išgirdusi pažystamą balsą akimirksniu pasisuka jo link. Tarpduryje stovi jos mama.

- Mama? - ji pati nustemba, koks keistas šio žodžio skonis. Toks pažįstamas ir artimas, bet kartu toks svetimas ir tolimas.

- Ak, Paule, - moters veidas persikreipia ir skruostais ima tekėti ašaros. Paulė suvokia, kad mama atrodo daug senesnė nei anksčiau. Ir daug labiau pavargusi.

- Pusryčiams norėčiau blynų, - šypteli Paulė, - nueisiu į parduotuvę ir nupirksiu ko reikia.

Iš tiesų ji žino, kad didelėje ir pompastiškoje virtuvėje tikrai yra visko ko reikia blynams. Bet ji privalo ištrūkti iš namų. Ne, nebėgti. Ne pas Donatą. Tik trumpam išeiti ir vėl grįžti.
Ji skubiu žingsniu išskuba pro duris, palikusi mamą vieną. Vieną ir liūdną. Žinoma moteris nesitiki, kad dukra išeis ir grįš. Vien šis jų susitikimas tebuvo netikėtas stebuklas. Stebuklas kuriam nelemta pasikartoti.

Tik išbėgusi pro lauko duris Paulė atsimena, kad neturi pinigų. Gal jų ir nereikia. Juk vis vieną nėra prasmės eiti į parduotuvę. Kai ji susimąsčiusi pasuka link parko kuriame visada geriausiai sekasi susikaupti, atsitrenkia į kažką kieto. Pakėlusi galvą pamato vaikiną, kurio akys keistai žybteli susitikus jų žvilgsniams. Vaikinas trumpą akimirką susiraukia, bet greitai pasitaiso ir nusišypso.

- Kur skubi? – paklausia jis grėsmingu, bet maloniai šiltu balsu.

- Koks... – Paulė jau žiojasi piktai atsikirsti, bet kažkas iš vidaus ją sustabdo. Galbūt tai, kad ji vis dar prigludusi prie jo krūtinės, - Iš tiesų tai niekur.

Dar... Jau nujaucu kuo cia kvepia...

noriu dar, dar

Priklausomybe atsiranda... Dar dar dar!!!

Labai idomu

Itartinai idomu... Net keista, nes as siaip tokiu dalyku nemegstu...

Žiauriai faina... matosi kad, turi talentą rašyti... Tikrai labai įdomu, laukiu kitos dalies

Laukiam tesinio

4 skyrius

Trumpai apsikirpusi mergina šalia aukšto, tvirto rudaplaukio vaikino atrodo keistai. Ji smulki ir lengvai pažeidžiama, nors iš veido matosi, kad turi tvirtą dvasią. O jis, stiprus, sveikas, bet su keistomis, piktomis akimis. Paulė pati nesuvokia, kodėl sutiko eiti į parką su tuo vaikinu. Gal todėl, kad šiaip ar taip rengėsi būtent ten eiti? Tačiau šalia jo, ji jaučiasi keistai rami.

- Koks tavo vardas? – galų gale paklausia vaikinas.
- Paulė, - nesuvokdama kodėl nori šypsotis, atsako mergina.
- Žavu, - pats sau šypteli vaikinas, - Aš Nikas.
- Ar kievieną į tave atsitrenkusią merginą kvieti į parką? – sarkastiškai klausia Paulė.
- Ne, - nusijuokia jis, - Tu pirma ir tikriausiai paskutinė. Tavo vidinis pasaulis mane labai sudomino.
- Tu mane pažįsti vos kelias minutes. Nieko nežinai apie tai kokia aš.
- Man nereikia žinoti. Jaučiu, kad tu gali būti nuostabi arba kvaila. Priklauso nuo situacijos ir žmogaus kuris yra su tavimi.

Paulė sustingsta ir nežengia daugiau nei žingsnio. Vaikino atvirumas, jo drąsa ir lengabūdiškas elgesys ją gasdina. Ar gali būti paprastas žmogus toks laisvas ir nesukaustytas žmogiškų taisyklių?

- Turiu eiti, - taria mergina, suvokdama, kad per vieną dieną bėga jau antrą kartą. Antrą kartą nori pasislėpti. Pasaulis kurį matai ne per miglą, kurią sukelia narkotikai, toks keistas ir sudėtingas.
- Mes dar susitiksim, - mirkteli vaikinas, nė nebandydamas jos sulaikyti.

Nikas tvirtais ir greitais žingsniais nueina gatve, palikdamas Paulę vieną. Mergina bando suvokti ką reiškia “Mes dar susitiksim”. Kaip jis ją ras? Kažkas vis dėl to verčia tikėti tais beprasmiais žodžiais. Ir kažkuri Paulės dalis, glūdinti giliai širdyje, laukia to susitikimo. Žinoma sveikas protas skatina bijoti Niko. Tik ar Paulei tai rūpi?

Mergina nebenori eiti į parką, bet neapsisprendžia ką daryti. Likti su tuo vaikinu ji bijojo, o eiti namo dar nesijaučia pasiruošusi. Nejau Donatas? Negi ji išdrįs vėl pas jį eiti?

***

Nikas skubiai pasuka į tylų skersgatvį ir atsiremia į šaltą plytų sieną. Jis jaučia kaip demonas slypintis jo viduje trokšta ištrūkti. Tas pats demonas nori nužudyti Paulę. Paulė, koks malonus vardas, Nikui patinka apie jį galvoti. Tik deja demonas taip pat mėgaujasi tuo vardu. Jis nori bėgti paskui merginą ir pajusti ką reiškią ją žudyti. Tikriausiai ji nebijotų ir nerėktų, būtent dėl to būtų ypatinga. O jos sielos skonis... Turbūt pasotintų jį ilgam.

Nikas nuslysta sieną žemyn ir susiima galvą rankomis. Jis taip norėtų būti tiesiog žmogumi, paprasčiausiu žmogumi. Bet nėra pasirinkimo, jokio pasirinkimo. Jis žino, kad dabar Impeleriai dar daugiau žmonių pavers tokiais kaip jis. Jie surys pusę žmogaus sielos ir pakeis tą dalį ugnimi. Pusiau žmonės, pusiau Impeleriai. Tikrieji Impeleriai niekada nesusiduria su gailesčiu žmonėms ar žmogiškais jausmais. Jiems žudyti vienas malonumas, nieko daugiau. Šiandien, šiandien jie vėl eis žudyti. Nikui buvo gaila žmonių kuriuos nužudydavo, Impeleris jo viduje, nejautė jokių sąžinės priekaištų.
Nikas vėl atsimena Paulę. Jis jos ieškojo, niekaip negalėjo pamiršti to veido, plaukų ir akių. Kvapą taip pat įsiminė todėl rado ją lengvai. Jis tikėjosi, kad dabar ji esi namo. Žinoma išsigando jo, bet galbūt ta baimė peraugs į susidomėjimą? O kol kas jai saugiausia būti namie. Tikriausiai nieko blogo nenutiks, - pamąsto Nikas, - Jei paseksiu ją ir įsitikinsiu jos saugumu.

Viena iš gerų savybių kurias turi Impeleriai, galimybė keisti pavidalą. Tiesa, visi įgaunami pavidalai būna juodos spalvos. Nikas iš pradžių į plaučius įtraukią oro, tikrindamas ar šalia nėra žmonių, o tada leidžia sau pavirsti žudiku. Jis nusimeta marškinėlius, kad jie neužsidegtų nuo ugninių sparnų. Visi paprasti Impeleriai turi tik ugninius sparnus ir paprastą, bet tvirtą, kūną. Asujas, demoniškas vaikinas, nužudęs daugybę ne tik angelų, bet ir Impelerių, todėl turėjo didesnę galią. Jis turėjo ugninį kūną ir galingus juodus sparnus.

Turėdamas Impelerio pavidalą, Nikas jautėsi stiprus. Jo venomis tekėjo ne kraujas, o ugnis. Akys žaižaravo ugnimi ir matė pasaulį keistai pulsuojančiomis spalvomis. Jis galėjo sudraskyti žmogų plikomis rankomis, sukandžioti jį aštriomis iltimis arba sudeginti ugniniais kamuoliais. Tačiau nebuvo laiko galvoti apie tai ko trokšta Impeleris, Nikas privalėjo išlaikyti žmogišką protą. Bandydamas mintyse išlaikyti tik Paulės vaizdą ir negalvoti apie ją kaip apie maistą, jis pasivertė juodu varnu. Paukščio miklumas, ūgis ir greitis jam buvo parankiausia.

Juodas paukštis išsklendė iš skersgatvio ir nusekė paskui trumpaplaukę merginą. Kai ji sustojo prie daugiaukščio namo ir kelias minutes stovėjo žiūrėdama į trečio aukšto langus, paukštis su žmogaus smegenimis suprato, kad tai nėra jos namai. Kai mergina galiausiai įėjo į laiptinę, paukštis nusklendė ant lango į kurį ji spoksojo, palangės.

***

Paulė vis dėl to atėjo prie to namo. Negalėdama patikėti, kad tai daro, žiūri į Donato langus. Žinoma didelė tikimybė, kad jo nebus namie. Bet ar ji apsidžiaugs jei jo neras? Kas apskritai ją ten veda? Tikrai ne noras. Ne meilė. Ne aistra. Tuomet kas? Įprotis. Kvailas įprotis. Prisirišimas prie to bepročio ir noras jausti, kad yra jam svarbi. Ne todėl, kad jis jai buvo svarbus, nes toks nebuvo. Tik todėl, kad Paulė norėjo kažkam rūpėti, norėjo, kad kažkas jos lauktų.

Neapsiprendusi, bet nutarusi rizikuoti ji patraukia į laiptinę. Trečias aukštas. Laiptai, laiptai, laiptai. Durys. Paulė ištiesia pirštą, bet nedrįsta nuspausti skambučio. Tada užsimerkia ir įkvepia. Sučirškia skambutis. Vis dėl to ji paspaudė jį, pati to nejusdama. Duris atveria Donatas.

- Paule? – nustemba jis, - Aš jau maniau, kad tau kas nors nutiko. Greičiau ateik čia.
Jis apkabina merginą per pečius ir įsiveda į butą. Paulė nejaukiai apsidairo po apšnerkštą patalpą. Ji nesijaučia čia kaip namie. Veikiau kaip kalėjime.
- Na? Atnešei pinigų? – reikliai paklausia Donatas.
- Ne, - sumurma mergina.
- Kodėl? – rikteli jis, bet tuoj pat susitvardo, - Na mažute, - apkabina ją ir suėmęs smakrą pakelia veidą, kad matytų jos akis, - Juk žinai, kad pinigų reikia ne man. Aš turiu juos sumokėti tiekėjams, antraip... Blogai baigsis, mažute. Blogai.
Donatas pasilenkia ir pabučiuoja Paulę. Paulei nei šlykštu, nei malonu. Ji įpratusi prie tokio elgesio.
- Aš atnešiu tau pinigus, - sušnabžda ji.
- Tikiuosi. Juk nenori, kad aš netekčiau galvos?
Atsakydama Paulė nusimeta marškinėlius ir ima bučiuoti Donatą.

be galo įdomu. labai gražiai rašai. žiaaauriai patiko(:

Labai idomu! DAR!!!