Rožinė princesė Juodojoje Karalystėje

Intriguojanti pabaiga...

Labai patiko, labai įtraukė. Dar norim.

dar dar dar žiauriai įdomu

Iš pavadinimo pamaniau, kad grynas šūdas, bet sėdau ir perskaičiau viską! Sužavėjo, tikrai moki rašyti. :)

Euphoria rašo:Iš pavadinimo pamaniau, kad grynas šūdas, bet sėdau ir perskaičiau viską! Sužavėjo, tikrai moki rašyti. :)

Absoliuciai pritariu... Tik is nuobodumo ir neturejimo ka veikti perskaiciau pirma dali ir uzkabino... Cia jega (kad as taip mokeciau)...

Ačiū;D pavadinimas nepatiko??:DD jis su gilia mintim, žmogeliai, kurią atskleisiu tik pabaigoje:))
o šiaip tikrai ačiū... daug darbo aš įdedu į rašymą, bandau tobulėti [bandžiau dalyvaut filologų konkurse, BET lietuvių mokytoja tokia lopė, kad nežino kur siųsti mano darbą...], nes neįsivaizduoju ką daryčiau jei nerašyčiau;)
atsiprašau už necenzūrinius žodžius šitam skyriuj:D

5 skyrius

Kai Donato rankos apsiveja Paulės liemenį ir prisitraukia artyn, mergina pajaučia baimę. Glyti ir šalta, lyg lipni masė, baimė apsivija merginos sielą. Nors kūnas ir lieka toje pačioje vietoje, Donato glėbyje, siela nusirita į kulnus ir Paulę užvaldo šleikštulys sumišęs su bjaurėjimusi. Dėl šių jausmų ji ir pajaučia baimę. Bet baimė palyginus su tais šleikštulį keliančiais jausmais, nieko nereiškia.
- Donatai, - virpančiomis lūpomis ištaria ji, - Donatai, paleisk mane, - šnibžda vos girdimai ir stengiasi nuraminti besidaužančią širdį.
Tačiau vaikinas jos negirdi, o gal tiesiog nenori girdėti. Jo lūpos reikliai juda Paulės lūpomis, kaklu… Kai kažkokia vidinė merginos jėga, kantrybė, baigiasi, o gal atvirkščiai, tik prasideda - ji stipriai stumteli Donatą, nė nežvilgtelėjusi jam į akis, pagriebia pirmą pasitaikiusią striukę ir su trenksmu išbėga pro duris.
- Paule! – jai pavymui skamba balsas, kurį nutraukia trinktelėjusios durys.
Užmerktomis akimis, nesuprasdama pati savęs, Paulė bėga laiptais. Ji velkasi striukę, kai išgirsta atidaromas duris. Tada pratysi žingsniai aidintys koridoriuje, ją paskatina kuo greičiau įveikti paskutiniuosius laiptelius ir atidaryti laiptinės duris.
Tą pačią akimirką, kai jai į veidą plūsteli šaltas oras ir prieš akis atsiveria ankstyvos žiemos peizažas, visa drąsa, ryžtas, kažkur dingsta. Kur ji bėgs? Ką darys? Ar užsimanė kažką keisti? Patikėjo, kad gyvenimas gali būti kitoks? Laimingesnis, galbūt net lengvesnis... Ne, taip nebūna.
Tvirtos rankos sugniaužia Paulės pečius ir pasuka ją šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Ji girdi kaip trūksmingai kvėpuoja Donatas, mato kaip kilnojasi jo krūtinė, aptempta baltais marškinėliais.
- Man šalta, Paule, - ramiai, bet kartu ir grėsmingai, su paslėptu pykčiu, ištaria jis, - Eime...
Mergina jaučia, kad pasiduos. Visa drąsa ir ryžtas, kurie atsirado taip netikėtai ir keista linkme, visiškai ne gera, pasuko įvykius, išgaravo. Tuoj Donatas pasakys dar ką nors, tuoj aprėks ją arba vis dar apsimetinės ramiu. Tačiau kodėl jis tyli? Paulė užsimerkia ir giliai įkvėpusi atsimerkia. Ausyse jai ūžia tik šiaurinis vėjas, tik jis trikdo mirtiną tylą. Galiausiai nugalėta smalsumo mergina pakelia akis, kad galėtų matyti Donato veidą. Tačiau jis į ją nežiūri. Vaikino žvilgsnis įsmeigtas į kažką jai už nugaros.
Paulė lėtai atsigręžia ir negalėdama patikėti tuo ką mato, išlemena:
- Nikai..?
- Paleisk ją, - sumurma aukštas vaikinas. Jo akys svaido žaibus į Donatą. Ne perkeltine prasme, o tiesiogine.
Vos jam ištarus šiuos du žodžius, Donato gniaužtai atsileidžia, bet Paulė neturi progos pasijusti laisva. Nikas tuoj pat pagriebia jos ranką ir nusiveda toliau nuo Donato. Jis nė nežvilgteli į merginą, sparčiu žingsniu eina šaligatviu ir tempiasi ją iš paskos.
- Ką tu darai? – piktai klausia Paulė, nė nesiruošdama būti dėkinga. Dėkinga ji tiesiog nemoka būti.
- Einu, - ramiai atsako vaikinas.
- Išpistakiaušis, - iškošia pro dantis, - Turiu omeny – kodėl eini ir tempiesi mane iš paskos?
- Vedu tave namo.
- Namo? – balsas pakyla keliomis oktavomis aukščiau, - Kas tau sakė, kad aš noriu namo?
- Labai daug klausimų, kaip tokiam išpistakiaušiui koks esu aš.
- Aš... aš... Ak... – tegali išspausti Paulė.
Jai pikta, kad vaikinui nerūpi jos žodžiai. Dar labiau pikta, kad jis įsikišo į ne savo reikalus. Be to veda ją namo. Kokią teisę jis turi elgtis pagal savo norus? Bet ar ji pyksta tik dėl viso šito? Ne. Labiausiai pyksta, dėl keisto savo polinkio pasitikėti Niku. Keistai šilto jo delno... beveik... maloniai šilto.
- Štai, - Niko balsas nutraukia Paulės mintis ir ji krupteli.
- Kas štai? – sutrikusi paklausia ir apsidairo. Suvokia, kad stovi šalia savo namų, - Kaip tu..? Kaip sužinojai kur aš gyvenu?
- Nesvarbu, - niūriai papurto galvą vaikinas, - Tu turi prižadėti man kai ką, - taria žvelgdamas į pilkas Paulės akis.
- Ką? – vypteli ji, užliūliuota keistai oranžinių akių žvilgsnio.
- Niekada, girdi, niekada, gyvenime daugiau neik pas tą debilą. Pažadi?
- Pas Donatą?
- Nežinau, koks jo vardas, - suirzta jis, - pažadėk, tiesiog pažadėk.
- Pažadu, - žodis lengvai išsprūsta iš Paulės lūpų ir net jai pačiai to nesuvokiant, nematomu saitu susieja dviejų žmonių likimus. Paulės ir Niko likimus. Dvi juodas linijas, kupinas kraujo ir skausmo.
- Gerai, - švelniai nusišypso Nikas ir paleidžią Paulės ranką, kurią visą tą laiką laikė savo delne, - Iki.
Paulė kelias akimirkas tiesiog stovi, nesuvokdama kas įvyko, nesuregzdama savo pačios minčių. Pirma mintis šovusi jai į galvą, kad rankai trūksta tos šilumos. Jaukios ir pažįstamos šilumos.

***

Nelegalioje ginklų parduotuvėje žybsi blausi šviesa. Suirzęs paradvėjas pakelia galvą ir niūriai pažvelgia į lemputę, kuri ruošiasi perdegti.
- Velniava, - sumurma jis, - Tuoj perdegs lemputė, - praneša keturiems vyrams sėdintiems prie stalo ir žaidžiantiems kortomis.
Joks žmogus netrokšta naktį likti visiškoje tamsoje. Tamsoje, tarp daugybės ginklų. Tačiau niekam nespėjus sugalvoti iš kur gauti kitą lemputę, šioji sprogsta, pažerdama smulkias šukes ant grindų. Vyrus apgaubia tamsa ir tyla. Kažkuris iš jų nusikeikia.
- Kas ten? – išsigandęs suveblena paradvėjas, kai už lango išvysta keletą švieselių. Jam atsako tik mirtina tyla, - Ei! Kas ten?
Tą akimirką dūžta parduotuvės vitrinos stiklas. Šį kartą daug daugiau stiklų pažyra ant medinių grindų ir sukelia kurtinantį triukšmą. Iš tamsos išnyra penkios juodos figūros ugniniais sparnais.
- Kaip sekasi? – demonišku balsu pasiteirauja viena, - Trūksta šviesos?
Visi siluetai nusijuokia, mirtinai išgasdindami vyrus. Visi jie suvokia, kad mirtis arti, labai arti. Ji alsuoja tuo pačiu oru, stovi toje pačioje patalpoje. Nakties tamsa sugeria penkis klyksmus. Ant langų šukių išsilieja kraujas. O penkios figūros išeina taip pat kaip ir atėjo.

Ta mintis man rodos plaukioja paviršiuje ir sukelia ne tokias mintis, koks yra pats pasakojimas. ;]

Wow. Kuo toliau skaitau, tuo labiau mane žavi pasakojimas. Dažniausiai turiu ne vieną piktą komentarą, kad ir koks pasakojimas fainas beatrodytų, tačiau išsisėmiau. Pakerėjai, prisidedu prie laukiančių. :)

Laukianciu vis daugeja ir daugeja... Pagarba!!!

uoj su mielu noru paskaityčiau tik kad labai tingisi prisipažįstu esu tinginiukė... bet pirmos dalies pastraipas kelias perskaičius suprantu kad esi puiki autorė ir gyvenime gali pasiekti aukštumų

kada bus tęsinys? jau nusibodo man lauk, noriu dar

Ne tau vienai... Man jau niezti, kaip noriu dar...

man irgi, greičiau

Taip aš irgi labai laukiu....

As ir laukiu tik kad niekaip nesulaukiu

mhm, sorry about that.
Jeigu vis dar norit/laukiat esat susidomėję tai įdėsiu kitą dalį.(;

Laukiam, laukiam :)

6 skyrius

Baltos ir grakščios snaigės šoka savo šokį. Jos taip lengvai ir nepriklausomai sukasi ratu, šokinėja, vos išdykėlis vėjas, paliečia jas savo šaltais pirštais. Ir leidžiasi jos į baltas sniego pusnis, kur susitinka su savo draugėmis, susikimba su jomis smulkiomis rankelėmis ir šnibždasi nežinia apie ką. Tik kai kurioms snaigutėms nepasiseka, jos nusileidžia ant ugninių pabaisų sparnų ir tuoj pat žūsta pragaro liepsnose.
- Eisime pas Asują, - šaižiu balsu sako viena iš pabaisų, - ir tu, Nikai. Jis duos nurodimus ką ir kaip paversti Impeleriais.
Nikas susiraukia. Jis galėtų prieštarauti Nakui, bet žino, kad Impeleriui nebus jokio skirtumo. Jis niekada nesupras, kokia kančia žmogui tapti pabaisa ir, kad Impeleris visada skirsis nuo pusiau Impelerio. O juk niekas nepasikeistų, net jei ir suprastų.
Žudikų gyslomis vis dar teka karštesnė nei įprasta ugnis. Tai ką tik prarytų sielų nuopelnas. Nikui tuo pat metu ir bjauru savyje jausti dvasią, kuri nori ištrūkti, ir gera, jaučiant jėgų antplūdį. Susivokti tuose jausmuose jam beprotiškai, beveik neįmanomai sunku. Tačiau jis žino, kad dabar negalėtų pavirsti žmogumi, per daug ugnies jo kraujyje.
Visas būrys žudikų be garso juda tamsiais skersgatviais ir retai lankomomis gatvėmis. Kol galiausiai pasiekia savo gatvę. Impeleriams ši vieta primena tik vieną. Tai, kad dabar jie neturi jokių namų išskyrus niekam nereikalingą skersgatvį. Nikui primena tą kartą, kai pamatė Paulę. Merginą, kuri taip keistai paveikė jo žmogiškas ir demoniškas jusles. Nors Paulė ir sukelia jam daug prieštaringų ir sudėtingų jausmų, nors jis rizikuoja ją nužudyti, bet vis dėl nori, pamatyti tą pamišėlę dar ir dar. O svarbiausia ko jis trokšta, pažinti Paulės vidų. Išgirsti jos istoriją.
Kai figūros po vieną dingsta tamsioje skylėje, vartai į belaikę erdvę, užsiveria. Žmonėms nevalia jos matyti, nes jie tam per kvaili. Sugalvotų visokiausių bandymų, sukurtų milijoną įrengimų kuriuos norėtų įrengti beorriame, belaikiame, nekintančiame pasaulyje. O jei dar surastų kelią į Alebandą… Žūtų visa žmonija.
- Užtrukote, - sušnypščia Asujas, ugninis demonas, kurio Nikas negali pakęsti.
- Vakarieniavome, - grėsmingai išsišiepia Impeleriai.
- Jei vėluosite kitą kartą, vakarieniausiu aš. O pagrindinis patiekalas būsite jūs, - suurzgia Asujas ir visi susigūžia, žinodami, kad jis ne kartą yra taip pasielgęs.
- Nevėluosime,- tuoj pat pasigirsta pažadas.
- Puiku. Taigi, dielių taisyklių jums neturiu. Impeleriais verčiate tik stiprius ir jaunus žmones. Tokius, kurie turi potencialą. Labai gerai žmonės be giminių, mažiau problemų, - Nikas su pasibjaurėjimu klausosi nurodymų, - Žinoma, patartina nepulti svarbių žmonių, kurių pasigestų visa apgailėtina visuomenė. Ir jokiu būdu nepražudykite tų kuriuos verčiate mūsų gentainiais. Klausimų yra?
- Ne, - sumurma visi ir Asujas ruošiasi pradingti, kai staiga kažką atsimena.
- Ak, taip. Tu, - jis įbeda žvilgsnį į Niką ir šį nupurto drebulys, - taip pat turi kurti Impelerius.
- Aš ne… - žiojasi prieštarauti Nikas.
- Tu gali. Pagal juos, - jis mosteli į kitus Impelerius, - esi toks pat kaip visi žudikai. Vadinasi gali versti žmones Impeleriais.
Nikas nuryja seiles. Jis žino, kad galbūt gali tai daryti fiziškai. Bet psichologiškai. Žinoti ką patirs tas žmogus… Kam galima to linkėti?

***

“Pažadėk man” skamba Paulės galvoje ir jos akyse vaizdas susilieja, viskas aplinkui pavirsta žodžiais parašytais ant balto popieriaus lapo. Paulė nuo pat mažumės turėjo talentą rašyti eilėraščius. Jausmus ji liedavo ant popieriaus, kuris dažnai būdavo šlapias nuo ašarų, o kartais dėmėtas, nuo skubaus ir džiaugsmingo skrebenimo. Ir visada žodžiai jai pakluso. Viską ką jautė, mergina mokėjo išreikšti jausmingai ir realiai. Jos eilėraščiai laimėdavo konkursus, pelnydavo mokytojų liaupses. Viskas buvo gražu, tyra… Kai vienas neteisingas žingsnis viską sugriovė. Gyvenimas tai lyg šokinėjimas per upę, - mąstė Paulė, - kai pataikai ant sausų ir lygių akmenų, sklandžiai judi į priekį. Tačiau kartais pasitaiko samanoti akmenys, nuo kurių mes nuslystame ir krentame - ilgai ir giliai. O galų gale dunkstelėdami atsitrenkiame į bedugnę iš kurios labai sunku iškilti.
Paklususi vidiniui instinktui Paulė greitai įbėga į namus, nė neapsidairiusi, nepastebėjusi nustėrusios mamos ir naujos namų tvarkytojos, ji lekia į savo kambarį. Išvertusi pilną sąsiuvinių ir knygų stalčių ir suradusi tuščia popieriaus lapą, Paulė atsisėda. Jos ranka iš pieštukinės ištraukia pieštuką ir jausmai pagaliau ima lietis. Tuščias popieriaus lapas prisipildo liūdesio, svajonių, skausmo, džiaugsmo…

Tarsi palietus,
Lediniais delnais,
Galėtų sugriūt,
Ką tu,
Statei taip ilgai.
Ta šalčio siena, jausmų begalybė,
Skausmo bangos,
Gyvenimo kančios.

Neverta tau bėgti,
Neverta palikt,
Tai ką kūrei,
Statei taip ilgai.
Juk buvo ir bus,
Stovėjo ir liks,
Kovoti tu lioveis,
Tikėti nustojai.

Ir negrįš tie jausmai,
Nematysi tu niekad,
Spalvų kuriomis,
Nudažytas pasaulis iš ties.
Nuo šiol tik grius,
Dėlionė kurią tu dėliojai,
Jausmai, kuriuos kūrei tik sau.

O tu norėsi ištrūkt,
Paleisti tą skausmą,
Sugaut svajones,
Paliesti pasaulį iš naujo,
Gal rasi, gal ne,
Tą kitą pasaulį,
Nesugadintą,
Geresnį,
Ir tokį jausmingą.

Žodžiai kurie lengvai liejasi, nutrūksta. Paulė pakelia lapą ir garsiai perskaito ką parašiusi. Kiekvienas žodis prisipildo jos skardaus balso aido ir persisunkia tikrais jausmais. Niekas kitas negalėtų taip puikiai aprašyti to, ką parašė ji. Niekas kitas nejautė vis to, ką išliejo Paulė.
- Tai kitoks tavo eilėraštis, - tyliai, tarsi nenorėdama išbaidyti žodžių kurie rodos vis dar sklando ore, prabyla Paulės mama. Visą tą laiką, ji stebėjo dukrą, skaitė jos žodžius ir stengėsi įsiminti, - Kitoks, dėl daugelio priežaščių.
- Taip, tu teisi, - Paulė drebančiais pirštais padeda lapą ant stalo, jos širdis spurda lyg mažas sugautas paukštelis, - Tai pirmas toks beviltiškas, persisunkęs skausmu eilėraštis, kurį tu matai. Nes rašiau jų daug, bet nerodžiau tau. Tačiau tai nėra pirmas eilėraštis kuriame yra mažytis krislelis vilties. Kai buvau jaunesnė, visus rašiau tokius. Vis dėl to jis kitoks. Kitoks ir mano ir tavo akimis. Tai eilėraštis apie beviltiškumą, kuriame atsiranda viltis, - Paulės mintys liejasi lyg iš gausybės rago, ji išlieja viską ką mano apie savo naujajį eilėraštį, giliai širdyje nuslepia tik kai kurias, pernelyg asmenines smulkmenas. – Kaip kvailai tai skamba. Beviltiškume atsiradusi viltis. Mama, ar tai įmanoma? – klausia ji ir atsisukusi pažvelgia motinai į akis.
Moteris suglumsta. Ne dėl klausimo, į kurį ji žino atsakymą, o dėl Paulės. Paulė tai dingusi dukra, nuolatinė skausmo nešėja savo tėvams. Naktimis Paulės mama sapnuodavo savo dukrą piktą, nelaimingą, liūdną, maištingą, apsvaigusią nuo narkotikų… Visokią, kokią ją piešė vaizduotė. Bet dabar, kai dukra pažvelgė jai į akis, ten nebuvo nė lašelio šaltumo, melo, neapykantos. Tai tebuvo mažo, smalsaus vaiko akys. Ir tose akyse buvo galima rasti meilę, džiaugsmą, netgi sudužusių svajonių šukes.
- Žinoma tai įmanoma, Paule. Visur yra viltis. Visada ir visur. Tik reikia ja tikėti, - galiausiai perkopusi per savo jausmus prabyla moteris ir žodžiais stengiasi susigrąžinti dukrą.

Laukiame ir pagaliau sulaukiame :)
Laukiu dar!

laukėt vos ne du metus - pagirtina kantrybė : DDDD
šį kartą pasistengsiu būti bent šiek tiek pareigingesnė. Meerkatos garbės žodis.

tikrai drąsiai galiu sakyt, kad kūrinys labai neblogas. komplimentai autorei. ;) kiek žadi dalių rašyti?

Kaip pasiilgau

BlackDusk,
kadangi kūrinys baigtas gal prieš du metus tai galiu drąsiai sakyti, kad yra 27 skyriai. Dėkui už komplimentus^^

Eve,
huh, džiugu, nors jaučiuosi nusikaltus.


P.S. kai tik iš naujo peržvelgsiu ir šiek tiek pataisysiu, įkelsiu kitą skyrių.

Yay! Jau vel laukiu
Bent is mano puses - tau visiskai atleista uz dingima - svarbu, kad grizai!!!

(:


7 skyrius

Namuose, kuriuose tvyro taiki tyla ir ramybė, žmonių mintys lekia nesuvokiamu greičiu. Paulė guli savo kambaryje, ant savo lovos, tačiau jos mintys toli. Ji jaučiasi saugi namie. Saugi nuo Donato, narkotikų... Bet saugumo nuo minčių, namuose neįmanoma rasti. O nuo minčių Paulė ir bėgo visą tą laiką. Nuo savo pačios skausmo, kurį tramdyti buvo taip sunku. Ak, jei Marius ją mato. Jei mato ką ji padarė, kur per jį įklimpo ir kaip prarado gyvenimą. Tačiau jis negalėtų jos kaltinti, nes ji pasidavė tam pasauliui, kuriam jis taip pat priklausė. Pasauliui, kuris pražudė jį, o dabar žudo ir ją. Užmerkusi akis mergina mato viską, kas rodos jau taip seniai baigėsi, išnyko praeityje. Jos skruostais ima tekėti vėsios ašaros. Kas galėtų patikėti, kad aštuoniolikmetėje galėtų tilpti tiek skausmo?
Paulė visiems, kurie ją niekino, baudė, teisė ir aiškino, kad elgiasi blogai, neteisingai, visiems jiems į akis sakė vienintelį dalyką:
- Nebandyk suprasti. Ne tau pajusti ką reiškia kentėti, ne tau ir aiškinti ką man daryti.
Ir ji buvo teisi. Jai nerūpėjo visų tų žmonių nuomonės, nes jie nejautė to, ką juto tik ji. O tas vienintelis, kurio žodžiams ji būtų paklususi, nebegalėjo prabilti.
Sudužusiam ir sutryptam žmogui, nebeįmanoma pasikelti. Jis niekada nebegalės patikėti, kad viskas gali būti kitaip. Kodėl tuomet nebuvo? Jei gali, tai kodėl nėra? Ir tik kitas žmogus gali padėti, tik nauja ir netikėta laimė, gali išgelbėti skęstančią sielą. Bet ne visada toks žmogus atsiranda.
Kitame kambaryje, palikusi Paulę ramybėje, sėdi jos mama. Moteris rankoje laiko mobilųjį telefoną. Ji nežino ar skambinti Paulė tėčiui, ar pradžiuginti jį... O jei dukra dings iki tol kol jis grįš... O jei jis ims ją barti ir ji vėl išeis? Jei, jei, jei. Gyvenimas pilnas klausimų, bet tuščias atsakymų.
Moteris vis dėlto nesiryžta skambinti. Ją ramina žinojimas, kad vos už kelių metrų, savo kambaryje, yra dukra. Nesvarbu, kad ji nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Nesvarbu, kad jos juokas jau seniausiai neskambėjo tarp namo sienų. Svarbiausia, kad ji yra. Motinai visada svarbiausia, kad vaikas būtų šalia. Ir visada ji atsimins vaiko džiaugsmą, ką jau kalbėti apie liūdesį. O argi kas nors galėtų pamiršti jos ašaras po to įvykio, kuris sugriovė gyvenimus visai šeimai? Nors ir negalima pykti ant mirusiųjų, Paulės mama negali atleisti Mariui. Tai jis pastatė jos dukters laimę ir tik jis kaltas, kad statė ne pakankamai tvirtai.
Paulė guli lovoje ir skęsta savo ašarų upeliuose. Štai tas skausmas. Skausmas kuris gniaužia krūtinę ir plėšia širdį. Kodėl ji šitaip elgiasi? Vėl grįžo ten, iš kur pabėgo. Ne, ne iš namų, ne iš šeimos, ne iš mokyklos. Grįžo į prisiminimus ir leido sau kentėti. Kai mergina trūkčiojančiai įkvepia į langą bilsteli akmuo. Tačiau jai tai nė motais. Visa ta buvusi laimė, kurios buvo tiek daug, dabar tempia ją žemyn ir gniuždo. Tada, kai praeitą naktį grįžo namo, viso šito ji dar nejautė. Neprisileido tų jausmų artyn, neleido jiems grįžti ir stoti į savo vietas. Bet tas eilėraštis, Niko delnas... Tai viską grąžino. Ir dar šitas kambarys. Kambarys kuriame jie kūrė bendras svajones, tokias realias ir tokias trapias.
Dar vienas akmuo dusliai atsitrenkia į langą ir Paulė kūkčiodama atsistoja. Ji negalvoja apie tai kas ten galėtų būti, kol neatidaro lango. Pamačiusi puikiai pažįstamą ir tokį bjaurų veidą, ji nejučiomis žengteli atgal.
- Ko jam čia? – garsiai prabyla ir prisidengia lūpas ranka, išgirdusi beveik neatpažįstamai užverktą ir drebantį balsą.
Ji norėtų pasislėpti po lova ar įlysti į spintą, kad tik galėtų išmesti iš galvos Donatą. Bet jis niekur nedigs. Ką bedarytų, Donatas stovės ten. O mama kažkur namuose – viena. Būtų be proto savanaudiška slėptis, žinant ką Donatas gali padaryti... O argi Paulė nėra savanaudė? Ir vis dėl to, kam bėgti nuo to kas neišvengiama?
Mergina pagriebia juodą megztinį, gulintį ant kėdės ir užsimetusi jį ant pečių, ryžtingai prieina prie lango. Ne kartą ir ne du ji jau yra lipusi pro langą, bėgusi iš namų. Kažkada tai darydavo eidama į susitikimus su Mariumi, vėliau Donatu.
- Ką čia veiki, kvaily? – piktai sušnypščia, nusileidusi į apačią ir susitikusi akis į akį su Donatu.
- Atėjau pingų, - piktai suraukta jo kakta nežada nieko gero, - Verčiau tu juos turėtum, Paulę, nes kitaip...
- Kas kitaip?! Ką tu man padarysi?! Nudėsi? – nesusivaldžiusi užrinka mergina.
- Kitaip tai taps ne tik mano ir tavo reikalu, bet mano ir tavo šeimos reikalu. Ir tas bukagalvis, kuris šį rytą taip didvyriškai tave išgelbėjo, taip pat įsivels į problemas.
- Manai, kad aš bijau tavo kvailų grasinimų? Nė velnio. Pasilaikyk juos sau, Donatai. O pingus melžk iš kitų idiotų.
- Paule, Paule, - vaikinas suminkština balsą ir stipriai suima Paulės riešą,- Atsimeni kas atsitiko Mariui? Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas. Atsitikimas, kurio tu niekada gyvenime negalėsi pamiršti. Jis nuodys tavo sielą, žudys tave pamažu... Lėtai ir skausmingai, - Paulė susiraukia, kai Donato pirštai sminga į jos odą, o širdį drasko vidinė rauda, sukelta jo žodžių, - Ir tu žinai, kad yra tik viena būdas tai pamiršti... Viską ištrinti iš atminties... Nugrimzti į daug paprastesnį pasaulį. Paule, nejaugi tu to atsisakysi. Neleisk skausmui tavęs žudyti. Tu gali tai pakeisti.
Paulė susvyruoja nuo jo žodžių. Ji žino ka stai per skausmas. Ji jaučia jį, dabar ir čia jis žudo ją. Ir taip lengva būtų jo atsikratyti.

***

Nikas sunkiais alsuodamas įgriūna į ankštą kambarėlį. Nebejauna moteris sėdi prie siuvamosios mašinos ir neatsitrakdama dirba su siuviniu. Vaikinas neatkreipia jos dėmesio.
- Vytai, aš neturiu pinigų mokėti nuomą, - pavargiusiu balsu ištaria ji, nepakeldama galvos nuo siuvinio.
- Čia aš, mama, - tyliai tarsteli Nikas. Jam skaudu matyti tokią pavargusią mamą. Dar skaudžiau žinoti, kad jis niekuo negali padėti, - atnešiau tau pinigų.
- Nikai? Anksti grįžai, - moteris vos pasuka galvą ir linkteli sūnui, tada rodos suvokia jo žodžių prasmę, - Pinigų? Iš kurgi tu jų gavai?
- Jų neužteks apmokėti visą skolą, bet vis šis tas, - jis apsimeta, kad neišgirdo motinos klausimo.
- Iš kur gavai, Nikai? – reikliai pakartoja klausimą.
- Nesvarbu, mama, - jis taip nemėgsta meluoti... Siaubingai nemėgsta.
- Pavogei?! Juk žinau, kad taip, - moteris atsistoja ir perveria sūnų piktu žvilgsniu, - Už ką man toks sūnus? – suaimanuoja ji, o Nikas nori staugti iš sielvarto.
Vaikinui taip skaudu, kad negali dirbti normalaus darbo ir sumokėti už nuomą, nupirkti maisto mamai. Be to, ji mano, kad sūnui rūpi tik draugai ir linksmybės... O jei sužintoų tiesą? Ką tada pasakytų? Ar užjaustų sūnų, kuris tapo demonu?